Tikriausiai visi esame patyræ empatijà – susitapatinimo su kitu þmogumi áspûdá – kuomet mums atrodo, kad mes jauèiame ir suvokiame tà patá kà ir mûsø empatijos objektas. Be ðio sugebëjimo bûtø neámanomas ne tik bendravimas, bet ir jokia humanitarinë kultûra. Ðis sugebëjimas tebëra viena ið þmogaus sielos paslapèiø prieinamø tik poetams ir sielos ganytojams. Taèiau gamtamoksliniai tyrimai artëja ir prie ðio dvasinio reiðkinio supratimo.

Mes galime nesunkiai atspeti á kà þiûri asmuo ðalia mûsø. Tai yra nepaprastai svarbu kolektyviniø veiksmø koordinacijai. Norint suprasti viens kito intencijas, visi kolektvo nariai turi suvokti situacijos kontekstà daugmaþ panaðiai. Pasirodo, kad nemaþai apie einamos situacijos kontekstà galima nuspëti vien sekant kur þiûri bendraþygiai – ið þvilgsnio krypties mes galime suprasti kà jie mato ir ko nemato, ir net atspëti jø vidinæ bûsenà. Kad sugebëjimas iðskaityti kito þmogaus akies þvilgsná buvo svarbus homo sapiens rûðies iðlikimui liudija tai, kad vien ði rûðis pasiþymi nepaprastai balta akies odena (akies "baltymas", sklera). Nesenai buvo eksperimentiðkai nustatyta, kad balta odena palengvina kito asmens þvilgsnio krypties ávertinimà. Ið tikro, jau keliø menesiø kûdikiai gali pastebëti motinos þvilgsnio kryptá ir nukreipti savo akis ta paèia kryptimi. Tuo tarpu, net ir artimiausi þmogaus giminaièiai (ðimpanzës, gorilos) në ið tolo neprilygsta akies odenos baltumu. Negali jie lengvai sekti ir savo bendrarûðiø akies þvilgsnio. Taigi, mûsø akies anatomija yra pritaikyta tam, kad kolegos galëtø sekti þvilgsnio krypti, ir taip lengviau suvokti mûsø intencijas ir kontekstà.

Dar arèiau empatijos yra mûsø sugebëjimas imituoti kito þmogaus veiksmus, elgsenà, ar kalbësenà – "fizinë empatija". Ðis sugebëjimas atrodo apgaulingai nesudëtingas, bet ið tikrøjø jis bûtø neámanomas be visos eilës labai sudëtingø transformacijø, kaip kad sugebëjimo nustatyti tapatybæ tarp savæs ir kito "að" (lot. – alter ego). Ðios tarpasmeninës tapatybës nustatymas yra reikalingas tam, kad atpaþinti atitikmená tarp savo ir kito asmens kûno daliø ar bûsenø. Tik po ðitos operacijos pasidaro ámanomas ir veiksmø, atliekamø su tomis kûno dalimis, atpaþinimas. M.Donaldas knygoje "Ðiuolaikinio proto kilmë" (1991) iðreiðkia mintá, kad mimetinis (imitacinis) intelektas atsirado þmogaus evoliucijos bëgy gerokai anksèiau uþ kalbà. Jog be áprastinio simbolinio (þodinio/loginio) intelekto egzistuoja ir mimetinis intelektas liudija sekantis pastebëjimas: jei atimtume kalbà ið suaugusio asmens, jo þestikuliacija, veido iðraiðka, ir kitos "mimetinës" priemonës neabejotinai iðduotø, kad turime reikalà su protinga bûtybe. Kita vertus, mimetinë kultûra buvo pirmykðèio kolektyvo "sucementavimo" pagrindas. Religiniai ritualai ir diskotekø ðokiai yra ðios mimetinës þmogaus praeities tolimi aidai. Gal bûtent todël jie turi toká galingà poveiká mûsø pasàmonëms ir ðiandien.

Nesenai grupei neurobiologø su Rizolati (Rizzolatti) prieðaky, pavyko nustatyti semegenø sritis, kurios galëtø tarnauti mimezëje. Pasirodo, prieðakinëse beþdþionës smegenø kaktos srityse (prefrontalinës sritys þemiau sulcus principalis), kurios anksèiau buvo átariamos veiksmø planavimu, galima rasti neuronø kurie aktyvuojasi ne tiktai kai beþdþionë atlieka tam tikrus veiksmus (pvz. daikto pasukimà, pagriebimà) bet ir kai tuos paèius veiksmus su tuo daiktu atlieka eksperimentatorius, beþdþionei stebint. Taigi, perðasi iðvada, kad ðiems neuronams visai nesvarbu ar veiksmà atlieka "beþdþionës að", ar kitas padaras, ðiuo atveju kitos rûðies atstovas! Taigi, ðie neuronai turi pakankamas sàvybes reikalingas imitacijai generuoti. Kitas ádomus faktas apie ðiuos neuronus yra tai, kad jie yra arti srièiø, kurios þmogaus smegenyse uþsiima kalbos produkavimu (Broka sritis). Rizolati ir Arbibas mano, kad ðis pastebëjimas liudija, jog mûsø kalbiniai sugebëjimai iðsivystë ið mimetinio sugebëjimo. Tiesa, ði hipotezë skamba kiek pritemptai – jai patvirtinti rekëtø surankioti gausybæ trûkstamø prieþastiniø grandþiø. Taèiau genialusis austrø filosofas Vitgenðteinas (Ludwig Wittgenstein) tikriausiai bûtø jà patenkintas – jis manë, kad kalbos daliø prasmës apibrëþimas galiausiai susiveda á "kalbinius þaidimus", kuriuose neþodinis, mimetinis, elementas yra labai svarbus (pvz. jei að statau kortø namelá ir papraðau skaitytojos paduoti man "ðià kortà" ir parodau pirðtu kurià, situacija ir þestas bemat atskleis þodþio "korta" prasmæ, ir jos funkcijà kortø namelio statymo þaidime).

Ðie neurobiologiniai atradimai vargu ar átikins kritiðkai màstantá skaitytojà, kad kalbos paslaptis jau ámininta. Taèiau autorius tikisi, kad jie bent suteiks viltá, jog neurobiologija neuþilgo galës pasiûlyti radikalias teorijas apie tai, kaip smegenys palaiko tarpasmeninæ komunikacijà, ir galbût, naujus metodus tobulinti komunikacijai ir lavinimui.