Taigi, kodël? Duoti atsakymà á ðá klausimà kompetetingiausiais tikriausiai jausis egzistencinës filosofijos þinovai. Ir ne atsitiktinai. Pradedant egzistencializmo tëvu danø filosofu Siorenu Kierkegoru (Kierkegaard), egzistencialistai, maiðtaudami prieð sterilià akademinæ filosofijà vengusià gyvenimo prasmës klausimø, iðsikëlë tikslà suprasti ir iðanalizuoti "þmogiðkàjà situacijà". Ðiame ðimtmetyje to siekë ir egzistencializmo giminaitë fenomenologinë filosofija, kurios þymiausi atstovai, Haidegeris (Heidegger) ir Merlo-Ponty (Merleau-Ponty) iðvystë tezæ, kad esminis þmogaus bûties poþymis yra tai, kad jis kiekvienu momentu yra patalpintas tam tikroje gyvenimiðkoje situacijoje.
Bet kaip ði tezë yra susijusi su mums visiems gerai paþástamu savasties, savojo "að" jausmu? Merlo-Ponty pabrëþë, kad tai, kaip pasaulis mums atsiskleidþia, esmingai priklauso nuo mûsø kûno, nuo jo sugebëjimo pajusti aplinkà ir veikti. Veiksmø pasekmëje keièiasi mûsø poþiûrio taðkas, taigi, ir tai kaip atrodo pasaulis. Paprasèiausias ðio kitimo pavyzdys yra mechaninis padëties keitimas – jei að pereinu ið vieno kambario galo á kità, ið esmës pasikeièia tai kà matau. Tuo pat metu, að suvokiu savo kûno, kûniðkojo "að", padëties pakitimà kambario atþvilgiu. Sudëtingesná situacijos pokytá patiria mokinys, kuris vienà dienà suþino, kad jis randasi Paukðèiø Tako galaktikos pakraðty: ðios þinios turi abstraktaus veiksmo, abstrakèios, bet labai galingos pasaulio transformacijos poveiká. Ði transformacija, vëlgi, pakeièia ir savo padëties Visatoje suvokimà.
Labai panaðiai mes suvokiame ir savo darbinæ, ðeimyninæ ir kitokias gyvenimiðkas plotmes. Galima bûtø tvirtinti, kad tos plotmës yra ávairios "gyvenimo erdvës", kuriose mes kiekvienu momentu turime konkreèià padëtá, kintanèià atitinkamø transformacijø pasekmëje (tokiø kaip paaukðtinimas darbe, ðeimos pagausëjimas ir t.t.). Ádomiausia, kad visos tos situacijos susijæ su skirtingais savojo "að" suvokimais (personalinëje psichologijoje tai vadinama "vaidmenimis"). Taigi, perðasi iðvada, kad "að" yra atvirkðtinë funkcija poþiûrio taðko, kurá "að" pasirenka. Pavyzdþiui, kai þiûrëdami á þemëlapá bandome iðsiaiðkinti savo vietà nepaþástamame mieste, mes sau patampame fiziniais taðkais þemëlapyje. Kai sprendþiame darbines problemas, patampame agentu darbinës uþduoties erdvëje, agentu, kurio koordinatæ apsprendþia tai, kaip toli pasistûmëjome problemos sprendime. Ði koordinatë savo ruoþtu apsprendþia mûsø poþiûrio taðkà uþduoties erdvëje, o poþiûrio taðkas – savæs dabiná suvokima.
Kaip smegenys susidoroja su ðia "að" padëties kokioje nors erdvëje problema? Smegenø dalis gali bûti laikoma biologiniu "að" pagrindu, jei ji atvaizduoja duotàjà (fizinæ arba abstrakèià gyvenimo) erdvæ ir jeigu jos neuronø aktyvumas atspindi einamàjà asmens padëtá toje erdvëje. Neabejotinai, lengviausia nustatyti fizinio "að" neuronini substratà, nes já turëtø turëti ir þemesnieji gyvûnai, su kuriais yra lengva daryti eksperimetus. Tokie eksperimentai buvo atlikti Okifo ir Maknotono (J.O'Keefe, B. McNaughton), kurie atrado, kad grauþikø hipokampe (dalis slypinti giliai uþ smilkinio srities smegenø þievies srièiø) neuronai ne tik kad pilnai atvaizduoja labirinto geometrijà, bet jø aktyvumas gan preciziðkai atspindi padëtá kurioje grauþikas randasi. Taigi, eksperimentatorius, þiûrëdamas vien á neuronø atsakus gali labai tiksliai atspeti grauziko padeti labirinte. Ðá pavasará Keèenas Þangas (Kechen Zhang) ið Solko (Salk) instituto (Kalifornija, JAV), remdamasis ðiais duomenimis, apskaièiavo tikslià padëtá, kur turi rastis grauþiko "egocentras," t.y. jo fizinis "að" (norinèius suþinoti daugiau apie ði apskaèiavima praðome klausti adresu giedrius@salk.edu).
Paaiðkëjo, kad greièiausiai egocentras yra tarpuakyje, taigi, ten pat kur nemaþa þmoniu dalis suvokia esant savajá "að" (regos moksluose tai vadinama "ciklopine akimi"). Kad tame yra tiesos galite lengvai ásitikinti laikydami pieðtukà iðtiestos rankos atstume ir jo galà nukreipdami taip, kad jis atrodys nutaikytas tiesiai á save. Kitas paprastas eksperimenas gali nustatyti kur "að" yra kûno tûryje. Papraðykite ko nors nupieðti ant kaktos pirðtu raidæ "R". Greièiausiai, ta raidë pasirodys kaip rusiðka "Ja". Taèiau jei "R" bus nupieðta ant pakauðio, ji bus suvokta teisingai. Taigi, mes save suvokiame kaip esanèius uþ savo kûno prieðakinio pavirðiaus. Neabejotinai daug sunkiau yra nustatyti kur randasi tas mûsø "að", kuri suvokiame kaip nekintantá daugelio metø bëgyje, ir kuris sutekia mûsø gyvenimams tæstinumo iliuzijà.
Nors mes ir neþinome ar grauþikai ið tikro savajá "að" suvokia tarpuaky, neurofiziologiniai eksperimentai su hipokampu suteikia gausybæ medþiagos apmastymams. Yra þinoma, kad hipokampas aukðtesniuose gyvûnuose (bezdþionëse) gali atvaizduoti ne tik fizinæ erdvæ, bet ir abstrakèias uþdavinio erdves. Neatsitiktinai Okifas hipokampà pavadino "kognityviniu atvaizdu". Gal bût mûsø hipokampas ið tikrøjø atvaizduoja mûsø, anot Merlo-Ponty, "gyvenamojo pasaulio" situacijas? Jei tai pasirodys teisinga, tada dràsiau galësime spëti, kad ten pat reikia ieðkoti ir mûsø "að" biologino substrato.