Asmenine erdvë                                Smegenys, Sàmonë, Mintis

Jau nuo Pitagoro (7 a pr. Kr.) laikø graikø màstytojai nutuokë, kad mûsø smegenys vienaip ar kitaip uþsiima pasaulio atvaizdavimu. Net ir Aristotelio (4 a. pr. Kr.) autoritetingas nusipaistymas, kad smegenø funkcija tëra auðinti kraujà (mat jis pastebëjo, kad galvos temperatûra yra sistemingai þemesnë nei pvz. liemens...), nesustabdë þiniø apie smegenø psichologinies funkcijas kaupimo. Per 25 amþius árodymø, kad smegenys konstruoja mûsø gyvenamà pasaulá susikaupë nemaþai. Bene paradoksaliausias pastebëjimas apie ðá konstruktyvø smegenø vaidmená yra tai, kad smegenys turi atvaizduoti ne tik aplinkiná pasaulá, bet ir tø smegenø savininkà! Iðeitø, kad smegenys savo nerviniu aktyvumu sukuria ir scenà ir joje vaidinantá aktoriø, kuriam tikrovë yra bûtent ta scena. Fundamentali iðorinio pasaulio komponentë, savaime suprantama, yra erdvë supanti mûsø kûnà. Kûnas savo ruoþtu yra "instrumentas" per kurá sàmonë-smegenys gali sàveikauti su iðoriniu pasauliu.

Raselas (B.Russell), britø matematikas ir filosofas, gavæs 1950-tøjø metø literatûrinæ Nobelio premija uþ filosofijos populiarizavimà, pasiûlë mintá, kad iðorinë erdvë, neþiûrint to, kad jà suvokiame kaip pirmapradæ duotybæ, ið tikrøjø yra konstruojama sudëtingø psichologiniø procesø. Galime tik átarti, kad tie procesai apibendrina pojuèiø, ypaè regos ir vestibuliarinio (lygsvaros) aparato, pagaunamas transformacijas.

Kad erdvë yra sudetingas konstruktas iðryðkëja studijuojant pacientus, kurie turi sutrikimus kaip tik tose smegenø dalyse, kurios dalyvauja erdvës suvokimo konstravime. Ðiø pacientø tyrimai atskleidë, kad svarbiausios "erdvës konstravimo" sritys slypi pakauðio smegenø þievëje (parietalinë þievë). Bene netikëèiausias atradimas buvo tai, kad kiekvienas mûsø tûnome ne vieningoje globalinëje erdvëje, kaip kad mus moko fizika, o esame apsupti visos eilës "erdvyèiø", kiekviena kuriø atlieka skirtingà funkcijà. Pavyzdþiui, esant tam tikros pakauðio smegenø þievës srities pakenkimams, sutrinka suvokimas artimos erdvës, kurioje skleidþiasi rankø judesiai (psichofizikiniai eksperimentai patvirtina, kad ðie sutrikimai nepakenkia rankø judesiø valdymo, o tiktai erdvës suvokimà). Ðiø ligoniø "tolimoji" erdvë, kurios suvokimas bûtinas vaikðtant ir pan., yra nepakenkta. Kai kuriais atvejais tokie sutrikimai atima sugebëjimà kreipti dëmesá á vienà aplinkiniø daiktø pusæ. Pavyzdþiui tokie ligoniai valgo ið vienos lëkðtës pusës, nepastebëdami kad kita pusë liko nepaliesta. Kai jø dëmesys yra atkrepiamas á keistà kitos pusës ignoravimà, jie stengiasi pasitaisyti, tuo árodydami, kad sutrikusi yra ne rega, o objektø erdvinës konfigûracijos suvokimas ir erdvinio dëmesio valdymas.

Ðalia smegenø srièiø, kurios uþsiima erdvës konstravimu, yra ir smegenø sritys, kurios konstruoja savo kûno suvokimà (somatosensorinës sritys). Kai liga ar suþalojimas palieèia ðias sritis, ligonis gali nebeatpaþinti savo paties kûno daliø. Paklaustas, kieno tai galûnë ar pan, ligonis gali imti uþsispyræs neigti, kad tai jo, tuo iðduodamas, kad yra praradæs bet koká sàmoningà tos kûno dalies suvokimà. Taigi, praradusios ryðá su kûno dalimi, smegenys nustoja traktavusios jà kaip savà. Taèiau egzistuoja ir prieðingas reiðkinys – kai bandome pincetu manipuliuoti smulkias detales ilgesná laikà, iðsivysto jausmas, kad pincetas patampa lyg ir pirðtø tæsiniu, nes per pincetà pradedame jausti detaliø kietumà ir kità informacijà, kurià paprastai teikia jutimo receptoriai pirðtø odoje. Dar daugiau, patyræ divratininkai kalba apie patirtá, kaip jø kûnas átempto lëkimo metu susilieja su dviraèiu. Iðeitø, kad smegenims nëra taip jau svarbu ar jos manipuliuoja joms priklausanèiu kûnu, ar priemonëmis, pratæsianèiomis kûnà – smegenø poþiûriu, ir kûnas joms tëra instrumentas. Kaip tas "kûno pratæsimas" yra ámanomas? Prieð keletà metø japonø mokslininkai atrado, kad somatosensorinës beþdþioniø làstelës, kurios aktyvuojasi beþdþionei atliekant manipuliacijas rankomis, po trumpo pasitreniravimo ima reaguoti ir kai beþdþionë atlieka tas paèias manipuliacijas naudodamasi svertais. Ðiø tyrimø rezultatai padeda suprasti, kodël kompjuteriø valdomi virtualios tikrovës prietaisai gali sukurti toká áspûdingà realybës jausmà.

Kadangi aplinkinæ erdvæ ir kûnà atvaizduojanèios smegenø sritys glûdi visai viena ðalia kitos, galima bûtø spëti, kad riba tarp tø srièiø atvaizduoja ribà tarp kûno ir aplinkinës erdvës. Taèiau Duhamel, Colby, ir Goldberg (JAV) nesenai susidûrë su paradoksaliausiu faktu – makakos bezdþionës pakauðio srityse nëra grieþtos ribos tarp kûno ir iðorinës erdvës! Jie atrado lasteles (ventralinëje intraparietalinëje þievëje – VIP), kurios reaguodavo vienodai stipriai jei makakos kûno dalis bûdavo paliesta (pvz. ranka ar viena kaktos pusë) arba makaka matydavo objektà besiartinantá prie tos kûno dalies. Priedo, tos làstelës labiausiai mëgo juëjimà viena kryptimi, nepriklausomai ar tai buvo regimo objekto judëjimas, ar stimulo braukimas per odà. Taigi, toms làstelëms buvo nesvarbu ar objektas sàveikavo su makakos kûno pavirðium, ar su erdve slypinèia netoliese tos kûno dalies, tuo lyg ir pratæsdamos kûno ribà á aplinkinæ erdvæ.

Tikriausiai kiekvienam teko susidurti su nemaloniu jausmu, kai nepaþástamas paðnekovas prieina per arti, tuo paþeisdamas kaþkokià nematomà ribà – asmeninæ erdvæ. Ypaè aðtri asmeninës erdvës problema gali kilti tarp skirtingø kultûrø atstovø: pietieèiai daþnai yra linkæ laikytis minimalios distancijos – pora centimetrø tarp ásiaudrinusiø italø ar gruzinø nosiø yra gan paþástamas vaizdas. Tuo tarpu amerikieèiai jauèiasi patogiausiai jei tarp paðnekovø yra poros metrø atstumas. Aukðèiau apraðytos intraparietalinës lastelës gali nuðviesti ðios gan paslaptingos personalinës erdvës mechanizmà – kai prie mûsu prieinama per arti, mes jauèiamës lyg mus liestø. O lytëjimas yra labai grieþtai socialiai reglamentuojamas þestas tiek mûsø, tiek ir þemesniøjø primatø bendruomenëse – tai yra leistina tik artimiausiems patikëtiniams! Gal bût VIP làstelëmis galima paaiðkinti ir menamà "biolauko" jautimà, kurá sakosi turá kai kurie individai?

Padþioje paþymëjome, kad smegenys turi atvaizduoti ne tik aplinkiná pasaulá, bet ir tø smegenø savininkà. Bet kas yra smegenø savininkas? Gal kûnas? Ið tikro, evoliuciniu poþiûriu smegenys atsirado kaip priemonë kûno poreikiam tenkinti. Taèiau, kaip matëme aukðciau, mûsø smegenys paèios naudojasi kûnu kaip instrumentu savo tikslams pasiekti, tikslams, kurie toli perþengia tiek betarpiðkà fizinæ erdvæ, tiek kûno poreikius. Iðtikro, pasaulis kuriame gyvena mûsø samonë ir smegenys yra nepalyginamai didingesnis nei betarpiðka pojûtinë aplinka kurioje randasi kûnas. Parafrazuojant mûsø filosofà A.Ðliogerá, smegenys yra mûsø lieptas á imanentinæ betarpiðkos duotybës transcendencijà.